Atsitiktinis


Tavęs prigersiu

Mes su tavim jau šitiek amžių tai atskirai, tai vėl kartu.
Esi pati nežinomiausia iš man pažįstamų žvaigždžių.
Ir kiek gamtoj bebūtų paradoksų – visi jie sutelpa tavy.
Tavy galiu paskęst lyg jūroj. Bet jei paliest – tu ištirpsti.

Tave galiu užuost lyg puokštę ką tik pražydusių gėlių.
Ir tarsi žiedą tavo širdį galiu nunešti vėjeliu
Ten, kur sapnais pavirs tikrovė, [...]

Meilės Eilės

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su vasara -
Galėsi džiaugtis pievų gėlėmis,
Naktį – Mėnulio pasaka.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su rudeniu -
Galėsi džiaugtis išskrendančiais paukščiais
Ir šiltu vėjo ūžesiu.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su žiema -
Galėsi džiaugtis snaigėmis puriom
Ir papuošta egle.

Jei tau bus liūdna,
Aš tave pasveikinsiu su pavasariu -
Galėsi džiaugtis saulės spinduliais
Ir vėl upeliuku [...]

Eilėraštis – Skaudi meilė

O kad užmigtų laikas, kaip užmiega šakos,
O kad sugrįžtų vėl pavasariai žali.
Tačiau ir vėl nuplikę rankų šakės vėjy kratos
Ir vėl nuskęsta mintys dūmų sukūry.

Supies, supies apsnūdęs laumės vaike,
Velniūkiškas mintis sukėlęs mano galvoje.
Net pakaruoklis lapas tavo saujoj verkia,
Kai tu kaulėtom rankom apglėbi mane.

Ar garsiai siūbautum, ar tyliai geistum -
Raukšlėta šerdim vis vienaip man slys ranka.
Net jei [...]

Meilės eilės

Ir liūdesy, ir ėmus švęsti

Mintis ateina ta pati:

Geriau mylėti ir prarasti

Nei niekad meilės nepatirt.

(Alfred Tennyson)

Meilės himnas

Dviejų širdžių ištikima draugystė
Jokių nepaiso kliūčių kelyje.
Juk meilė dar – ne meilė, jeigu ją
Sutriuškina klasta ir išdavystė.
Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,
Kuri nė mirksniui nepaliauja degti
Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,
Kai laivą svaido viesulai pikti.
Ne, meilė ne pastumdėlė Likimo;
Jai visagalis Laikas nebaisus,
Kuris naikina lūpų radastus
Ir iš visų tą pačią duoklę ima.
Jei tau meluoja posmai šių eilių, [...]

Keletas eilėraštukų liudnoki

Ant stalo pasidėjęs intelektą,
Ko reikia man, ilgai mąsčiau,
Ir kai pakėliau stiklą megztą,
Aš baltą dangų pamačiau.

Upeliais ten tekėjo saulė,
O mano nervai, sėdintys krante,
Man sakė: „Viskas tik apgaulė,
Ir angelų pasaulyje nėra".

Man nereikėjo kalno debesų
Ir skausmo tarsi sniego balto,
Man juk pakako angelo sparnų
Kišenėje odinio palto.

O plaučiuose pūga vis siautė,
Draikydama odos skvernus.
Tarsi balčiausio sniego skiautė,
Man suteikė juodus sparnus.